Nuotekų valymas– nematomi civilizacijos privalumai (1dalis)

• Įžanga
• Priešistorė (nuo žmogaus atsiradimo iki IV tūkstantmečio prieš Kr.)
• Senovės istorija (nuo IV tūkstantmečio prieš Kr. iki V amžiaus pabaigos )…
• Viduramžiai (476m Va.  – XV a.)

Įžanga

Nuo seniausių laikų mes, žmonės, turėjome būtinybę rūpintis savo švara ir kasdieniais poreikiais – praustis, lankytis pirtyse, gaminti maistą, plauti indus ir naudotis tualetu. Tačiau ar kada nors pagalvojome, kad šiuolaikinės nuotekų tvarkymo technologijos, kurias dabar laikome savaime suprantamomis, iš tikrųjų yra pakankamai naujos, atsižvelgiant į ilgą žmonijos istorijos laikotarpį ?

Kanalizacijos sistemos egzistuoja jau tūkstančius metų. O senovės Romos imperijoje kanalizacija  buvo tokia svarbi, kad turėjo net savo globėją – deivę Klaociną, kurią garbindavo šventovėje Romos Forume. Ir nors to meto technologijos atrodė stulbinančios, tačiau tai buvo tik pradinis žingsnis šioje ilgoje civilizacijos paieškoje, siekiant gerinti gyvenimo kokybę ir išsaugoti sveikatą bei gyvybes.

Kviečiu jus į kelionę  per istorijos laikotarpius, kurios metu galbūt atrasite, kad nuotekų valymo technologijų raida, kuri mūsų laikais tampa nepakeičiama mūsų aplinkos ir visuomenės gerovės dalimi, praėjo ilgą ir ne visada lengvą kelią. 

Priešistorė (nuo žmogaus atsiradimo iki IV tūkstantmečio prieš Kr.) 

Nuotekos – nuolatinis mūsų civilizacijos palydovas

Kol buvome tiesiog medžiotojai ir rinkėjai, gyvenome pasaulyje, kuriame naudojome tai ką mums siūlė gamta, o su mūsų atliekomis aplinka ramiai susitvarkydavo sukdama gyvybės ratą.

Tačiau viskas pasikeitė, kai tapome žemdirbiais, gamintojais ir prekybininkais. Darbui reikėjo vis daugiau žmonių rankų, todėl pradėjo kurtis vis didesnės gyvenvietės ir miestai, o tuo pačiu didėjo ir atliekų kiekis. Jau 4000 m.pr.Kr. Babiloniečiai savo žinias apie hidraulinę vandens transportavimo sistemą pritaikė tualetų turinio nuvedimui į šulinius. Manau, kad tuo laiku ir atsirado nuotekos – nuolatinis mūsų civilizacijos palydovas.

Išskirtiniai vandentiekiai ir kanalizacijos sistemų pavyzdžiai Senovės Indijoje

Viena iš seniausių išlikusių kanalizacijos sistemų rasta  Senovės Indijoje (Šiuolaikiniame Pakistane) Harappa ir Mohenjo-Daro miestų griuvėsiuose.  Atkasus šiuos miestus,  mes sužinojome, kad jau apie 2600-1900 m.pr.Kr., buvo pastatyti išskirtiniai vandentiekiai ir kanalizacijos sistemų pavyzdžiai, kurie sudarė  modernią vandentvarkos sistemą su daugybe rezervuarų. Nuotekos iš namų buvo šalinamos per požeminius nuotakynus, pastatytus iš tiksliai sumūrytų plytų,  kurie buvo prijungti prie platesnio  kanalizacijos tinklo pagrindinėse gatvėse. Kanalizacijoje buvo reguliariais intervalais esančios skylės, kurios buvo naudojamos valyti ir tikrinti. Šios sistemos leido senovės miestuose nuolat veikti vandentiekiui ir  surinkti nuotekas iš namų ir iš viešųjų pirčių. Tai buvo pirmosios nuotekų valymo technologijos ir man tikrai kelia susižavėjimą to laikmečio išlikę didingi pastatai ir  to laikotarpio žmonių išradingumas.

Atkasti Mohenjo-Dvaro griuvėsiai su Didžiaja pirtimi

Senovės istorija (nuo IV tūkstantmečio prieš Kr. iki V amžiaus pabaigos )

Kanalizacijų kūrimo čempionų titulas dažniausiai suteikiamas romėnams

O suteikiamas šis titulas  dėl garsiosios „Cloaca Maxima“, tai yra didžiausios ir žymiausios nuotekų sistemos, kuri pradėta statyti  6- ame šimtmetyje prieš Kristų ir gyvuoja iki šiol. Manoma, kad  Cloaca Maxima buvo natūralus upeliukas, kuris panaudotas kaip atviras  drenažo kanalas skirtas pelkėtai žemumai tarp Palatino ir Kapitolijaus kalvų nusausinti  ir vedė  nuo Romos centro link Tibro upės. Kad kanalas būtų efektyvesnis, jis buvo išklotas akmeniu.  Statybas pradėjo etruskų* meistrai, kurie tuo metu buvo kanalizacijos, šliuzų ir dirvožemio melioracijos ekspertai. (Etruskai-Antikos tauta ,kuri gyveno šiaurės vidurio Italijoje,vėliau buvo užkariauti romėnų) o romėnai iš jų perėmė šį statybų meną.

„Cloaca Maxima“ Romiečių pasididžiavimas ir inžinerijos sėkmė

Vėlesniais dešimtmečiais, vystantis miestui, nuotekų  tinklas plėtėsi ir augo. Jau romėnų meistrai statė kitus kanalus, didesnių pastatų teritorijose statė kolektorius, jungė juos prie pagrindinio Cloaca Maxima kanalo,  tobulino ir restauravo. Plečiantis miestams, kanalai buvo uždengiami ir tapo tikra požemine kanalizacija, kuri veikė, kaip centrinė kanalizacijos sistema ir priėmė nuotekas iš Romos gatvių, viešbučių, namų, valdovų rūmų, populiarių viešųjų  pirčių ir viešųjų tualetų.

 Tačiau svarbu paminėti, kad ir šios seniausios kanalizacijos sistemos neturėjo išbaigtų valymo procesų, kaip dabartinės modernios nuotekų valyklos. Nes nuotekos tekančios „Cloaca Maxima“ kanalais tiesiog buvo nukreipiamos į didelias talpyklas, kad nusėdus  žvyrui, smėliui, kitoms sąnašoms vanduo ir toliau tekėtų tiesiai į Tibro upę. Tai lėmė didžiulę užterštumo problemą Romos centro vandens šuliniuose ir aplinkiniuose vandens telkiniuose.

Vis dėl to „Cloaca Maxima“ buvo Romiečių pasididžiavimas ir  inžinerijos sėkmė, kuri padėjo kanalizuoti dalį nuotekų. Nors ši sistema ir nebuvo tobula, bet senovės Romiečių  pastangos valyti nuotekas rodo, kaip žmonės jau seniai suprato nuotekų tvarkymo svarbą  savo gyvenamosiose vietovėse.  Ir didžiulė mano pagarba jiems už tai.

Iš akmens pastatyta didžiulio masto Cloaca Maxima yra vienas seniausių esamų inžinierijos paminklų

Viduramžiai (476m Va.  – XV a.)

Viduramžiais nuotekų valyme nepadaryta jokių reikšmingų patobulinimų

Bet dar blogiau žlugus Vakarų Romos imperijai buvo sunaikinta daug akvedukų, o vandens ateitis tapo niūri.  Toliau buvo naudojami natūralūs vandens šaltiniai nuotekoms išpilti, tačiau dauguma atliekų buvo pilamos tiesiog į latakus gatvėse ir gatvės buvo paverstos atvira kanalizacija su siaubingu kvapu ir ligų šaltiniu.  Kai kuriuose miestuose buvo pastatytos nuotekų duobės, kaip vienintelė sanitarinė struktūra, tačiau tankiai apgyvendintose vietovėse vietos sąlygos greitai tapo netoleruotinos, nes rezervuarai retai būdavo ištuštinami ir dažnai persipildavo.  Kadangi visos nuotekos iš rezervuarų skverbdavosi į gruntinius vandenis  ir patekdavo į geriamo vandens šulinius tai tapo tokių ligų kaip cholera ir vidurių šiltinė protrūkio šaltiniu.

Tai buvo tamsus laikotarpis kai žiurkės klestėjo tarp išmatų, kilo choleros ir maro epidemijos, kurios žudė Europos viduramžių gyventojus. Miestai buvo užteršti, o didžiausias higienos lygis buvo kaimo vietovėse, kur valstiečiai savo išmatas užkasdavo duobėse. 

Nuotekų tvarkymo proveržis viduramžių pabaigoje 

Negalime sakyti, kad tuo laikotarpiu niekam nerūpėjo tokia padėtis . Buvo bandymų išvedinėti nuotekas už miestų, dengti kanalus, kad apsisaugoti  nuo sklindančios smarvės, naudoti siurblines, tačiau tai niekaip nepagerino situacijos miestuose. Vienas iš sėkmingiausių bandymų  tvarkyti nuotekas viduramžių pabaigoje buvo padarytas Dubrovnike (tuomet vadintu Ragusas). Ragusos respublikoje 1272 metais buvo priimtas Statutas, kuriame buvo nurodymai dėl miesto planavimo ir  kanalizacijos statybos. Per XIV ir XV amžius nuotekų sistema buvo suprojektuota, pastatyta ir veikia iki šiol. Aišku dabar ji nuolat tobulinama ir restoruojama, bet Kroatai  labai didžiuojasi to meto pasiekimais nuotekų valyme.

Restoruojama istorinė Dubrovniko kanalizacija

Istoriją Apie Naujuosius amžius ir Naujausius amžius pristatysime „NEMATOMI CIVILIZACIJOS PRIVALUMAI” antroje dalyje.